Iki XX amžiaus pabaigos tekstai buvo spausdinami specialiomis mechaninio tipo spausdinimo mašinomis ir tik devintajame dešimtmetyje juos pamažu pradėjo keisti elektroniniai prietaisai.
Asmeniniai kompiuteriai, kurie jau buvo pagrindinėje komplektacijoje, turėjo spausdinimo funkciją (klaviatūra), su galimybe vėliau juos spausdinti išoriniuose įrenginiuose (spausdintuvuose). Kai plačios masės gavo prieigą prie asmeninių kompiuterių, spausdinimo mašinų poreikis išnyko savaime.
Tačiau jei ne pastaroji, nežinoma, ar vėliau būtų išrastas raidinis ir skaitmeninis informacijos įvedimo būdas ir kaip atrodytų šiuolaikinės klaviatūros. Todėl kalbant apie tekstų spausdinimą/spausdinimą, pirmiausia reikia prisiminti spaustuvių istoriją.
Rašomosios mašinėlės istorija
Pirmą kartą spausdinant tekstus ir piešinius ant popieriaus ir tekstilės buvo pradėta atgaminti senovės Kinijoje. Tai rodo archeologiniai radiniai, rasti Rytų Azijoje ir datuojami III mūsų eros amžiumi. Senovės Egipte buvo rasti naujesni užantspauduoti artefaktai. Jų amžius viršija 1600 metų. Kalbame apie konservuotus papirusus ir audinius su užrašais ir atspausdintais vaizdais.
Jei kalbėtume apie visavertę knygų spausdinimą – ne po gabalą, o masinę (naudojant antspaudus / raštus), vadinasi, ji buvo išrasta 6–10 a. Išradimo autorystė taip pat priklauso kinams, o anksčiausiai iki šių dienų išlikę spaudiniai iš Kinijos yra 868 metų Deimantinės sutros medžio raižinys.
Daugelį amžių tekstų spausdinimu užsiėmė tik didelės, dažniausiai valstybinės ir religinės organizacijos, o paprastiems žmonėms šis amatas buvo per brangus ir neprieinamas. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje, kai Anglijoje buvo išduotas pirmasis nešiojamos rašomosios mašinėlės patentas. Daugelis Europos inžinierių užsiėmė tokių mašinų projektavimu: tiksliai nežinoma, kam tiksliai priklauso idėjos autorystė.
Tačiau visiškai neabejotina, kad pirmoji komerciškai sėkminga (plačiai paplitusi tarp žmonių) buvo Scholeso ir Gliddeno rašomoji mašinėlė, dar žinoma kaip „Remington 1“. Įrengta QWERTY klaviatūra, ji buvo pristatyta Anglijoje 1873 m. ir pažymėjo tolesnės spausdinimo mechanizmų plėtros pradžią.
Daug anksčiau, 1808 m., greitojo spausdinimo mechanizmą pristatė italų mechanikas Pellegrino Turri, kuris taip pat garsėja anglinio popieriaus išradimu. Turri aparatas iki šių dienų neišliko, tačiau išliko šiuo įrenginiu atspausdinti popieriniai dokumentai.
Neišliko ir Charleso Wheatstone'o rašomosios mašinėlės, kurias jis išrado XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, bet nepatentavo ir nepaleido į masinę gamybą. Taigi, vienintelis išlikęs pavyzdys yra „Remington 1“, nors istorija byloja, kad šviesą jis pamatė tik praėjus 150–170 metų po pirmųjų (bet neišlikusių) rašomųjų mašinėlių išradimo.
XX amžiaus viduryje elektra tapo pagrindine varomąja jėga, atsirado pirmieji elektromechaniniai rašomųjų mašinėlių modeliai. 1973 m. buvo išleistas IBM Correcting Selectric modelis su rašybos klaidų taisymo funkcija. Tai leidžia perkelti vežimėlį atgal ir spausdinti antspaudus baltu rašalu, o tada ant jo pritaikyti naujus simbolius.
Naujas etapas
Spausdinimo elektromechanikos era truko neilgai: jau 1984 m. spausdinimo standartas iš IBM asmeninio kompiuterio buvo standartizuotas ir išplatintas visame pasaulyje. Rašomas mašinėles visur pradėjo keisti asmeniniai kompiuteriai su XT klaviatūra su 83 klavišais.
Jie galėjo pakeisti įvesties režimą, todėl buvo galima perjungti didžiąsias ir mažąsias raides. Iki 1986 m. XT klaviatūras iš pradžių pakeitė DIN įrenginiai, o vėliau – M modelio klaviatūros su 101–106 klavišais. Ryšio prievadas buvo pakeistas PS / 2, o tarp klavišų pirmą kartą atsirado Windows ir Menu mygtukai.
Šiuolaikinės klaviatūros yra su USB jungties prievadu ir, be standartinių, turi papildomus daugialypės terpės klavišus. Pavyzdžiui, garsumo didinimo ir mažinimo mygtukai, paieška, atnaujinimas ir pan. Ant jų spausdinti tekstus yra kuo paprasčiau ir patogiau. Signalai į kompiuterį perduodami beveik akimirksniu, o tai leidžia padidinti spausdinimo greitį iki 300-400 simbolių per minutę. Greičio rekordas šiuo metu priklauso Michailui Šestovui, kuris lietimu įvedė 940 simbolių per minutę.
Dar niekam nepavyko pasiekti ir pranokti šio rekordo, bet tai nėra būtina. Pakanka įvesti 200–300 simbolių per minutę, kad taptumėte geru mašinėju, o spausdinimo greitį visada galite patikrinti atlikdami nemokamą internetinį testą.
Galite periodiškai jį peržiūrėti ir stebėti dinamiką. Gebėjimas greitai ir tiksliai rinkti tekstus yra naudingas įgūdis, taupantis laiką ir pastangas, taip pat vertinamas darbdavių.
